Vandens slėgis pastate: kodėl per mažas, kodėl per didelis ir ką daryti

Kaip išmatuoti vandens slėgį prie įvado ir prie čiaupo?

Slėgį matuokite manometru dviejose vietose: prie pastato įvado už vandens skaitiklio ir prie tolimiausio arba aukščiausio čiaupo. Kiekvienoje vietoje užrašykite dvi vertes barais: statinį slėgį, kai visi čiaupai užsukti, ir slėgį tekant vandeniui, kai atsukti vienas ar du čiaupai. Taip matysite, kur dingsta slėgis.

Jei įvade yra slėgio reduktorius, manometras įsukamas į jo jungtį (tinka IBO manometras slėgio reduktoriui, 0-10 bar); prie čiaupo jis jungiamas per adapterį.

Jei įvade slėgis tekant vandeniui beveik nekrinta, o prie tolimo čiaupo nukrenta smarkiai, nuostoliai yra pastato viduje: filtruose, vožtuvuose, vamzdžiuose ar jungtyse. Jei smarkiai krinta jau įvade, priežasties ieškokite iki manometro: vandens skaitiklio mazge, įvado vamzdyje ar tinkle. Statinį slėgį pamatuokite ir naktį, kai tinkle jis gali būti didžiausias.

Koks slėgis turėtų būti ir kodėl viršutiniame aukšte jo mažiau?

Lietuvoje pastato vandentiekį reglamentuoja statybos techninis reglamentas STR 2.07.01:2003. Prie žemiausiai įrengto čiaupo slėgis neturi viršyti 0.6 MPa (6 bar), o kai statinis slėgis čiaupuose viršija 0.5 MPa (5 bar), įrengiami slėgio reduktoriai (reglamente - slėgio mažikliai). Mažiausią slėgį Jūsų įvade didžiausio vartojimo metu vertina vandens tiekėjas, tad jo ir paklauskite. Viršutiniuose aukštuose slėgio mažiau, nes vanduo turi pakilti ir dar praranda slėgio vamzdžiuose.

Orientaciškai kas 10 m aukščio prarandama apie 1 bar. Penkių aukštų name aukščiausias čiaupas yra apie 15 m virš rūsio įvado (skaičiuojant apie 3 m aukštui). Apskaičiuota: vien dėl aukščio slėgis jame apie 1.5 bar mažesnis nei įvade. Prie to prisideda vamzdyno nuostoliai, kurie auga su srautu, todėl viršutiniuose aukštuose slėgis labiausiai krinta didžiausio vartojimo metu, paprastai rytą ir vakare.

Reglamento supaprastintame vamzdynų skaičiavime priimama, kad už vandens skaitiklio ar reduktoriaus slėgis yra bent 300 kPa (3 bar), iš kurių 100 kPa (1 bar) lieka prie čiaupo. Tokio slėgio užtenka 5 aukštų pastatui; jei jo mažiau, aprūpinamų aukštų mažėja po vieną kas 30 kPa (0.3 bar).

Kodėl vandens slėgis per mažas ir ką patikrinti pirmiausia?

Dažnai slėgį sumažina ne iki galo atidaryti vožtuvai, užsikimšę filtrai ir čiaupų aeratoriai, kalkėmis apaugę vamzdžiai arba nuotėkis. Todėl prieš rinkdamiesi siurblį iki galo atidarykite vožtuvus, išvalykite filtrus ir patikrinkite, ar užsukus čiaupus nesisuka skaitiklis. Jei įvade slėgis geras, o prie tolimo čiaupo silpnas, priežastis - pastato viduje.

Kitos priežastys:

• susiaurėjimai jungtyse po remonto;
• per siauri vamzdžiai, kai įrengta papildomų vonios kambarių;
• užsikimšę ar srautui per maži vandens ruošimo filtrai įvade;
• per žemai nustatytas arba užsikimšęs slėgio reduktorius;
• per mažas slėgis tinkle, ypač didžiausio vartojimo metu.

Jeigu slėgis per mažas jau prie įvado, praneškite vandens tiekėjui. Jei jis didesnio slėgio užtikrinti negali, reglamentas numato papildomo kėlimo siurblinę, t. y. slėgio kėlimo įrenginį.

Kaip padidinti vandens slėgį: siurblys, hidroforas ar slėgio kėlimo įrenginys?

Kaip padidinti vandens spaudimą, priklauso nuo to, kiek ir kur jo trūksta. Vienai šakai gali pakakti nedidelio vietinio siurblio, jei įvadas dar duoda būtiną slėgį ir srautą. Kai slėgio trūksta visame name, geriau tinka centrinis sprendimas: hidroforas arba siurblys su dažnio keitikliu. Daugiabučiui ar paslaugų pastatui parenkamas slėgio kėlimo įrenginys iš 2-4 siurblių.

Prieš renkantis įrangą, reikia žinoti mažiausią šaltinio slėgį ir srautą, kiek čiaupų atsukama vienu metu ir kokio slėgio reikia prie aukščiausio čiaupo. Reglamentas reikalauja kuo daugiau naudoti įvado slėgį ir įvertinti, ar siurbliu aprūpinti visą pastatą, ar tik aukštus, kurių įvado slėgis nepasiekia.

IBO WZCH - kompaktiškas siurblys su įmontuota hidroforo įranga: WZCH 100 su 1 L talpa ir WZCH 250 su 2 L talpa. Jų didžiausias našumas - 1.2 ir 2.1 m³/h (20 ir 35 l/min), o didžiausias pakėlimo aukštis pagal gamintojo kreivę - apie 25 ir 30 m.

Hidroforą sudaro siurblys, membraninė talpa ir slėgio relė. Slėgis svyruoja tarp relės įjungimo ir išjungimo ribų, o talpos vandens atsarga leidžia siurbliui įsijungti rečiau. Reglamentas reikalauja, kad ir mažiausias talpos slėgis užtikrintų visų čiaupų veikimą.

IBO NISMO turi įmontuotą dažnio keitiklį: neviršydamas siurblio galimybių, jis palaiko pastovų slėgį, kad ir kiek vandens būtų naudojama. Siurblys įsijungia atsukus čiaupą ir išsijungia, kai vanduo neteka.

Slėgio kėlimo įrenginyje siurbliai įsijungia pakopomis: per didžiausią vartojimą dirba daugiau siurblių, naktį - mažiau, o slėgis nekinta. Toks įrenginys sudaromas iš:

• IBO IVR 10 dažnio keitiklių: kiekvienas keičia savo siurblio (iki 7.5 kW) variklio greitį, taip palaiko nustatytą slėgį ir saugo siurblį nuo sausos eigos, o iki 6 keitiklių sujungiama į grupę, kurią valdo vienas pagrindinis;
• IPRO vertikalių daugiapakopių siurblių CVI 10 (IPRO - profesionali linija verslui ir pramonei): gamintojas juos skiria ir slėgiui kelti pastatuose, darbinis srauto intervalas - 5-13 m³/h;
• IPRO slėginių ir įsiurbimo kolektorių 2-4 siurblių grupėms.

Prieš įrenginį montuojamas filtras, kiekvieno siurblio slėginiame vamzdyje - atbulinis vožtuvas (jo reikalauja ir reglamentas), prie bendro slėginio kolektoriaus - membraninė talpa, o antivibracinės jungtys mažina triukšmo sklidimą pastatu.

Ką būtina žinoti jungiant siurblį prie miesto vandentiekio?

IBO ir IPRO paviršinių siurblių, hidroforų ir NISMO instrukcijos leidžia kelti vandentiekio slėgį, tik kai slėgis siurblio įėjime neviršija 2.5 bar. Jeigu jis gali būti didesnis, prieš siurblį būtinas slėgio reduktorius. Sistemoje taip pat būtinas atbulinis vožtuvas, kad siurbiamas vanduo negrįžtų į vandentiekį. Viršijus 2.5 bar, gali būti sugadinti siurblys ir visa sistema.

STR 2.07.01:2003 leidžia siurbti tiesiai iš įvado, kai siurblys netrikdo tinklo. Viena iš sąlygų: siurbliui įsijungus, įvado slėgis sumažėja ne daugiau kaip perpus ir lieka ne mažesnis kaip 0.1 MPa (1 bar), o siurbliui išsijungus, slėgis vartotojo pusėje pašoka ne daugiau kaip 0.1 MPa virš įvado slėgio be siurblio. Įvado slėgį su veikiančiu siurbliu patikrinsite manometru.

Siurblys be dažnio keitiklio savo slėgį prideda prie įvado slėgio, todėl naktį pakilęs tinklo slėgis pakelia ir slėgį už siurblio. Siurblys su dažnio keitikliu tada sulėtėja ir laiko nustatytą slėgį. IPRO CVI 10 riba kitokia: didžiausias įėjimo slėgis - 8 arba 10 bar, pagal modelį.

Kaip atpažinti per didelį vandens slėgį ir kuo jis kenkia?

Per didelį slėgį išduoda vanduo, šaunantis iš aeratoriaus vos atsukus čiaupą, švilpiantys maišytuvai esant mažam srautui ir beldimas sienose staigiai uždarius čiaupą. Kitas ženklas - vandens šildytuvo apsauginis vožtuvas, kuris laša ir tada, kai vanduo nešildomas: vandeniui kaistant lašėti normalu. Per didelis slėgis greičiau dėvi čiaupus, jungtis ir siurblį.

Nuolat per didelis slėgis siurblio įėjime apkrauna jo mechaninį sandariklį: šis ima praleisti vandenį, kuris gali patekti į variklį.

Vandens slėgio reduktorius: kur jį montuoti ir kaip nustatyti?

Slėgio reduktorius palaiko nustatytą slėgį už savęs, kai tinklo slėgis yra didesnis. Miesto vandentiekyje jis montuojamas ant įvado už vandens skaitiklio, prieš siurblį, jei toks yra, o su savu gręžiniu - už hidroforo talpos, kad namo nepasiektų per didelis gręžinio siurblio slėgis. Nustatomas tada, kai vanduo neteka, stebint manometrą.

Daugiabutyje slėgis didžiausias apatiniuose aukštuose, todėl reduktoriaus gali prireikti tik jų butams: jis montuojamas buto įvade. Dėl viso namo įvado sprendžia administratorius arba bendrija.

IBO slėgio reduktoriai pagal techninę kortelę:

• dydžiai DN15-DN50 (½"-2");
• įėjimo slėgis iki 16 bar;
• reguliuojamas išėjimo slėgis 1-6 bar;
• temperatūra 0-85 °C;
• žalvarinis korpusas, įmontuotas nerūdijančio plieno filtras;
• manometro jungtis (manometras perkamas atskirai).

STR 2.07.01:2003 reikalauja abipus reduktoriaus įrengti uždarymo čiaupus ir manometrų jungtis, o už jo palikti tiesų, ne trumpesnį kaip 5 vidaus skersmenų vamzdžio ruožą. Reduktoriaus palaikomas slėgis turi būti bent 20 % mažesnis už apsauginio vožtuvo atsidarymo slėgį. Mūsų vertinimu, tokią atsargą palikite ir iki vandens šildytuvo vožtuvo: jei jis atsidaro esant 6 bar, apskaičiuota riba - 4.8 bar.

Jei reduktorius saugo siurblio įėjimą, nustatykite jį ne daugiau kaip 2.5 bar ir suderinkite su siurblio slėgio rele. Filtrą reguliariai valykite: užsikimšęs jis riboja srautą, o siurbliui gali net pritrūkti vandens.

IBO elektroninė slėgio relė su slėgio reduktoriumi PC-99 valdo vieną iki 2.2 kW, 230 V siurblį ir saugo jį nuo sausos eigos, o įmontuotas reduktorius riboja slėgį už siurblio (nustatomas 2-6 bar). Nuo nustatyto išėjimo slėgio priklauso ir relės įjungimo slėgis (1.0-4.2 bar), kuris turi būti didesnis už vandens stulpo virš relės slėgį. Pagal gamintojo instrukcijos lentelę, kai aukščiausias čiaupas yra 15 m virš relės, išėjimo slėgį reikia nustatyti bent 4 bar (įjungimo slėgis tada apie 2.5 bar), o siurblio didžiausias slėgis turi būti bent 5 bar.

Kada šie sprendimai nepadės?

Siurblys vandens nesukuria: vietinis padeda tik tada, kai šaltinis dar duoda būtiną slėgį ir srautą. Mūsų vertinimu, jei per didžiausią vartojimą įvadu vandens nebeateina, didesnis siurblys tik dar labiau sumažins įvado slėgį. Tada sprendimo reikia tiekimo pusėje arba įrenginio, kuris ima vandenį iš tarpinės talpos. Reduktorius per mažo slėgio taip pat nepadidins.

IBO WZCH ir MH hidroforai skirti techniškai švariam vandeniui iki 35 °C. Smėlis ir kitos abrazyvinės dalelės juos sparčiai dėvi, o vanduo su daug mineralų užkalkina hidraulinę dalį. PC-99 netinka vandeniui su smėliu ar geležies oksidais.

Per dažni įjungimai taip pat dėvi siurblį: IBO hidroforams leidžiama iki 16 įjungimų per valandą, IPRO CVI siurbliams iki 4 kW - iki 100, nuo 5.5 kW - iki 20.